Nuo kovo 20d. iki 24 d. mūsų gimnazijos atstovai lankėsi Turkijoje Čorumo mieste, kaip projekto ERASMUS+ „All Together for Inclusion“ dalyviai. Kartu su mumis projekte dalyvavo ir Rumunijos komanda. Visus sužavėjo Turkijos gimnazijos aplinka – pro mokyklos langus matyti kalnai. Pirmą dieną susipažinome su gimnazija. Stebėjome šešėlių teatrą. Turėjome turkų kalbos bei liaudies šokių pamokas. Išmokome turkiškai pasisveikinti ir atsisveikinti, padėkoti, paprašyti, atsiprašyti ir kitų žodžių bei frazių. Labai įdomi buvo šokių pamoka – svečius priėmusios gimnazijos mokiniai labai aktyvūs, tai mokinius bei mokytojus mokė šokti.Visi likome patenkinti po šios pamokos, nes melodinga muzika visus pakerėjo, nors po kelionės ir buvome labai pavargę, tad nuovargis dingo.

Antrą dieną – spalvinome, tapėme savo nuotraukas, kurias šeimininkai padarė po šokių pamokos, o po dailės pamokos – ekskursija po miestą. Lankėmės Neįgaliųjų centre. Čia sužinojome, ką gali neįgalieji: jie lipdo, daro lėkštes, laikrodžius, piešia ant vandens (įdomi piešimo technika), siuva bei mezga įvairiausius rankdarbius. Iš šio centro keliavome į Čorumo muziejų. Susipažinome su miesto kilme bei istorija. Taip pat lankėmės ir Šiuolaikinio meno centre. Trečiadienį vykome į ekskursiją į Kapadokiją. Tai neapsakomo grožio miestas. Čia mes pabuvojome keliose ekskursijose. Pirmoji – olose po žeme, kita – puodžiaus dirbtuvėse, kur pamatėme kaip gaminami įvairūs keramikos dirbiniai ir paskutinė ekskursija - po senąjį vienuolyną. Tai visai kita, nauja patirtis. Namo grįžome pavargę, bet laimingi. Ketvirtadienis – ketvirta diena svečiuose buvo ypatinga, nes rinkomės miesto kultūros namuose. Čia mes pasižiūrėjome turkų organizuotą koncertą bei atvykusių šalių dalyviai turėjo pristatyti savo atvežtas programas. Mes parodėme ir pamokėme liaudies žaidimą ,,Plaukia žuvytė“ ir ,,Šiaudiniai batai“. Į mūsų žaidimus įsijungė ir salėje sėdėję žiūrovai (mokytojai, tėvai, mokiniai bei garbūs miesto svečiai). Penktadienį – kalnuose iškyla. Kepėme šašlykus, grožėjomės mums neįprasta gamtą, gėrėme arbatą (be ko turkai negali gyventi), stebėjomės, kad taip greitai prabėgo laikas. Atėjus laikui skristi namo, supratome, kad su kalnais reikia atsisveikinti ir tikėtis, kad dar sugrįšime. Mūsų širdyse daug naujos patirties: susipažinome su nauja gyvenimo bei darbo aplinka, patyrėme kitokį komandinį darbą (kas būdinga kitai šaliai), dalyvavome pamokose ir visa tai perduosime grįžę savo mokyklai.